Vilniaus kainų beprotybė

Kainos degina kaip habanerai.

Nežinau, ar jūs, gerbiamasis skaitytojau, esate Vilniuje, ar kur nors likusioje Lietuvos dalyje, už Vilniaus ribų. Jei esate Vilniuje, tai kada paskutinį kartą buvote išvažiavę ir pirkote ką nors, išskyrus degalus (kurių kainos daugmaž vienodos visur)? Jei nebuvote, tai jums reikėtų išvažiuoti ir pasidairyti, nes daug ką suprasite.

Dabar vėl pradėjau knygų turą po provincijos miestus. Labai sveika išsivėdinti ir pamatyti, kaip gyvena likusi Lietuva, nes mūsų tame Vilniuje kažkas nesveiko darosi, aš jums pažadu ir sakau. Nauji butai už pusę milijono eurų siūlomi, lyg čia būtų pusė milijono litų. Ir žmonės neatsistoja gatvėje ir nebado pirštais, kaip tuo atveju, kai kažkoks geziukas nurodo vienu nuliu per didelę kainą ir nori už stotelių daužymo kibirą su marke BMW, 14 metų senumo ir su pusės milijono kilometrų rida 18 tūkstančių eurų. Nors visi turėtų stovėti ir badyti pirštais ir kvatoti. Pusė milijono litų? Tikrai?

Žmonės nebesišaipo ir nesistebi, nes visi praradę sveiką protą, ir kontraversija su pažadėtu 1 mln. eurų už surastą (ir atvežtą, arba neatvežtą) į Lietuvą Nepriklausomybės aktą labai aiškiai parodo, kaip toli mes išskridome į beprotiškų kainų ir nutolusių nuo gyvenimo matų pasaulį. Apie tą milijoną kalba taip, lyg čia būtų kažkieno mėnesio atlyginimas (gal ir yra tokių žmonių, bet turbūt ne Lietuvoje).

Niekas nebenori dirbti (Vilniuje) už penkis šimtus eurų, nes visi svajoja apie milijoną čia ir dabar, ir jie geriau bus plika rūra su svajone apie milijoną, negu ką nors padarys konkretaus. Lietuviškos algos niekam nebereikia, čia nesąmonė. Sąmonė yra svaičiojimai apie loterijų laimėjimus. Aš žinau, kad dažnai juokdavausi iš tų, kas skundžiasi brangumu Lietuvoje. Bet dabar man atrodo, kad net ir Užkalnis negali tylėti. Man nereikia kalafijorų šlovės, bet pasakysiu, ką galvoju. Čia kalbu ne tik apie tuos atvejus, kai po euro įvedimo šluotelė krapų turguje, kainavusi 50 lietuviškų centų, pasidarė vienas euras. Arba apie tą atvejį, kai vieno telefono operatoriaus telefono kortelė, kurios kaina buvo vienas litas pastaruosius dešimt metų iki 2015-ųjų, paskui buvo perskaičiuota sąžiningai į 0,29 euro, o paskui kaina buvo sureguliuota iki penkių eurų, ačiū labai. O ką daryti, kai operatoriai nebegali pasiimti už duomenų roumingą Europos Sąjungos šalyse po 20 eurų už vieną įkeltą instagramo nuotrauką su pėdomis Graikijoje prie baseino. Kažkaip uždirbti juk reikia. Ne veltui asmenys iš Lietuvos masiškai važiuoja žiemos leisti į Tailandą, nes kainos Vilniuje pasidarė tokios, kad tai dabar yra nebe šiaurės Atėnai, o šiaurės Tokijas 1995-aisiais metais, kai ten spurga ir kava kainuodavo tiek, kiek televizorius Jungtinėse Valstijose.

Ar jūs matėte kainas kirpyklose ir privačiuose gydytojų kabinetuose? Šampūnas už aštuoniasdešimt eurų? Du šimtai eurų už kraujo tyrimą? Ką jūs ten darote, keičiate mano kraują į retą rūšinį konjaką? Jeigu kas nors rytoj Vilniuje atidarys dar vieną sporto klubą ir nustatys mėnesinio abonemento kainą 999 eurus, esu tikras, visi tik pagūžčios pečiais, paklaus, o kas dar ten eina (sporto klube turi būti įžymybių, kitaip ir kitiems prastai auga raumenys), ir be kalbų ten nuskubės, sužinoję, kad ten treniruojasi bent jau trys papingos žvaigždutės iš televizijos. Sumuštinis Vilniaus oro uoste, suvyniotas į lipnią polietileno plėvelę ir atrodantis, kaip nustipusios žiurkės gabalas, kainuoja tiek, kiek pietūs bet kuriame iš Londono oro uostų. Arba brangiau. Nepatinka – nepirk, sako lankytojui, tada lankytojas sako: geras patarimas, tikrai nepirksiu, ir išvažiuoja į Šveicariją, nes ten galima nors pigiai prasisukti. Nusiperka tik tie, kas nori turėti kuo pasiskųsti: nevalgiau, bet istorija labai gera.

Skaitykite daugiau (DELFI): http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-vilniaus-kainu-beprotybe-ir-likusi-lietuva.d?id=74265670